Iš kitos operos

Niekad nemėgau siuvinėjimo kryželiu. Gal todėl, kad užmatydavau tik man nepatinkančius pavyzdžius, tarkim, į nuotraukas pretenduojančius portretus ar peizažus.

O vieną dieną akis užkliuvo už siuvinėto, labai jaukaus, mergaitės su levandomis paveikslėlio. Pasidomėjau daugiau siuvinėjimu kryželiu ir supratau, kad lig tol mačiau turbūt pačią negražiausią šios srities pusę. O yra tokie klodai, tokie grožiai :)

Vienas iš nedaugelio mano bandymų siuvinėti (noriu, noriu, noriu daugiau, bet laiko trūksta) - paukščiukai ant drobės maišelio. Maišiuką pasiuvau gan seniai, bet vis mąsčiau, kaip jį pagyvinus. Taigi siuvinėjau kryželiu, bet kadangi neturiu patirties siuvinėjime (tai turbūt trečias mano darbas, pirmieji du buvo ant aidos), tai dygsneliai gavosi mažulyčiai, smulkučiai, sunaudojau daug siūlų ir laiko :) Bet rezultatu esu iš esmės patenkinta.

Laikau šiame maišelyje pradėtus ir nebaigtus darbus - drabužėlius, kurių niekaip nepabaigiu siūti ar taisyti.

Gaila, nepamenu, kur radau schemutę, bet kadangi schema buvo siuvinėjimui ant aidos, tai teko daug ką keisti, bandyti išgauti paukščiuko formas tik iš dalies vadovaujantis schema. Ir spalvas taipogi keičiau - nematau prasmės nuolat idealiai laikytis išvardintų spalvų kodų, jei turi galimybę pritaikyti panašios spalvos siūlus ar išvis sugalvoti savo spalvų derinuką. Ir siūlams tada mažiau išleidi :)

Pagaliau šis tas sau

Visą šią žiemą nešiojau kailinę kepurę ir galėjau miegoti nors po žiemos vartais. Bet... Artinantis pavasariui apsižiūrėjau, kad šiltesniam orui neturiu kepurės. Tinkamą tokį daiktą nusipirkti gan sunku, nes pigios kepurės dažniausiai būna iš grynos sintetikos arba negražios (bent jau mano skoniui). O brangių ir gražių, deja, neįperku. Tai teko paieškoti modelio ir schemos bei griebtis virbalų.

Schema imta iš japoniško žurnalo. Apskritai, žaviuosi japonų leidžiamais mezgimo / nėrimo žurnalais, nes scemos super aiškios, o pačios fotografijos taip ir traukiančios megzti vos ne viską iš eilės kas ten parodyta.

Rezultatas štai tokia "kepaliūša" - kapiušono tipo. Jei pučia stiprus vėjas - nuo nepageidaujamo kepurės pasiskraidymo apsaugo kokosinė saga.

Žaislynas

Gabijos pirmajam gimtadieniui dovanų nunertas Triušis. Nedidukas, delne telpa.

Siūta lėlytė, kuriai vis dar neprilipo joks vardas. Sunkiai su ja žaidžiasi, kažkokia labai jau damiška, dekoratyvinė gavosi :)

Megzta / nerta lėlė Rastamanova :) Gabija prieš fotografuojant ją įsodino į batą, gal ir į temą gavosi.

Vardas šio baiboko - Katė. Vienintelis, su kuriuo Gabija žaidžia. Turi mesti į ją Katę ir sakyti "puola katė", tada ji tą patį daro ir būna labai linksma :)

Smagu žaislus gaminti, kažkaip jauku labai...

Kai nežinai ko laukiesi

Siūlus šiam merino vilnos megztiniui pirkau, nes jie man buvo laaabai gražūs. Bet kai atėjų eilė iš jų megzti, supratau, kad gi jie mėlyni!!!!!, o gimė mergaičiukė. Nesu įtikėjusi į ružavos - mėlynos religiją, bet gan dažnai kiti žmonės, net jei vaikas aprengtas, tarkim, žaliai mano, kad tai berniukas :))))

Bet numezgiau, nešiojam ir vienodai jau, kas ką galvoja :) Svarbu, kad šilta ir patogu.

Laikas megztiniams

Iš tiesų po to kai baigiau pledą Gabijai atėjo megztinių eilė, tik tų pačių pirmųjų - mažiausiųjų vis neprisiruošiu nufotografuoti. Gal netrukus, nes išėjo jie, mano galva, visai nešiojami. Ypač kai nesu labai patyrusi mezgėja, tai užskaitau aš juos... :)

Na o toliau sekė štai šis "lašininis", iš ekologiškos vilnos narpliotas megztinis. Iš tiesų ėjosi jis man sunkiai - pradžioje nusipirkau 5 kamuoliukus po 50 g siūlų ir maniau, kad užteks. Bet kadangi mezgu "ant išaugimo", tai teko keliauti į "Mezgimo zoną" ir papildyti dar trimis. Žinoma, užmiršau pasiimti popierėlį su spalvos kodu, tai pasirodo, nusipirkau tuos 3 matkelius šviesesnių. Ardžiau visą megztinį (o trūko jau tik kaklo ir kapiušono) ir derinau spalvas - taip atsirado ant rankovių šviesūs dryžiai ir pan. O norėjau tiesiog vienos spalvos megztuko. Vyras sako, kad jam gražesnis galutinis variantas, o aš iki šiol abejoju. Nepatinka man tos juosteles... 

Sagos kokosinės.   

Dar viena kepurė

Irgi merino vilnos, mezgiau tam, kad galima būtų priderinti prie raudono kombinezono, bet numezgiau kiek per didelę. Bandžiau išsisukti iš padėties ant pypsiuko viršugalvy užrišdama nertą šniūrelį su medinėm "uogytem", bet vis tiek smuko kepurė ant akių, turbūt proporcijos išsikraipė del tų uogyčių.

Atidėsim ateinančiai žiemai. dabar teks kombinezoną prie kepurės derinti :)

Balta kepurė

Merino vilnos kepurėlė Gabijai. Nešiojom visą žiemą ir per pačius pačiausius šalčius su ja į lauką ėjom. Tiesa, ant galvos dar kombinezono kapiušoną užbogindavau ir buvo gerai :) Kitą žiemą jau netiks, deja.

Mezgiau penkiais virbalais, gan sunkoka buvo, bet įsivažiavau. Nors kai pagalvoju, turbut dabar vel iš naujo mokytis reiktų - rodos primiršau :)

Ilgiausiai trukęs darbas

Šį megztinį mezgiau gal porą metų - per tą laiką nebaigtas jis buvo atiduotas sesei (atseit mama jį užbaigs, o ji nešios), paskui grįžo pas mane. Ilgai gulėjo spintoje, nes rankose vis sukdavosi megztinių ir kepurių dukrai Gabijai siūlai. O jai gimus šiaip ne taip per pusmetį pabaigiau.

Nešioti jį sunku, nes megztas iš grynos lamos vilnos (dar sovietiniais laikais mama gavo šių balsvų ir šviesiai rudų siūlų gausybę) ir laaaaabai kanda. Net jei po apačia pasivelku medvilninę neploną bliuskutę vis tiek jaučiasi vilnos kutenimas. Bet man nelabai trukdo. Nešioju :)

Beveik nuo pradžios

Nuo paauglystės vis kažką panarpliodavau su virbalais, bet daugiau siuvinėjau - ant drabužių išsiuvinėdavau mėgstamų grupiu pavadinimus ar logo. Būdavo metų, kad išvis nieko nedarydavau. Bet ypatingai rankų nenulaikyti pradėjau sužinojusi, kad laukiuosi - norėjosi numegzti ir šį ir tą. Įsivažiavau ir neibeina sustoti. Kartais jau kažką ir kitiems pagaminu :)

O vienas pirmųjų darbelių tada dar būsimąjai dukrai - merino vilnos pledukas.

Pradžia

Trumpos tos laisvalaikio valandos... Dienoraštį pradedu kaip dera lietuvei - atodūsiu. Bet pagalvoji, kad ir ilgesnės valandos nepadėtų - reiktų atskiro gyvenimo vien pomėgiams, tad yra gerai taip, kaip yra.

Čia norėčiau patalpinti mažą dalelę savęs - tas trumpas valandas, kurias leidžiu skirti tam, ką mėgstu.

Ačiū, kad užsukote.