Kaip gi vasara be kaimo

Sunkoka man kaime. Augau mieste, seneliai taip pat gyveno mažam miestely, name su visais patogumais. Žodžiu, kaimo aš neturėjau. Bet dabar turiu vyro kaimą, t. y. vienkiemį be jokių patogumų. O ten važiuoti ir norisi, ir vengiu, nes su pusantų dukra grynas vargas be vandentiekio ir panašių malonumų.

Bet kartu kaimas yra lobis - ramybė, tyla, traukinių dundėjimas, vaismedžiai, prūdas... Ir senienos, kurių gali rasti palėpėje - turinčių savo istoriją ir jose apsigyvenusią dvasią.

Šį kartą radom va kokių gražuolių buteliukų. Seni, seni. Nuo degtinėlos, nuo vaistų, rašalinės. Paplušėjau, kol iššveičiau, bet rezultatas džiugina. Puikiai tiks gėlytėms pamerkti, o tamsioj rašalinėj reiks apgyvendinti citramoną, kurio kartais kai kam prireikia juodą rytą.

Kitas trofėjus - sena juostelė. Sunku pasakyti kokio senumo :)

 Štai tokio rašto naktinės užuolaidos. Man labai gražios.

O čia tai TAIP - prieškario Lietuvos knygos (1930 ir 1936 metų leidimo). Vyro senelio brolis buvo kunigas, kurį iki mirties sumušė stribai. Turbūt tai jo knygos.