Vasarojame

Vėl keletą dienų praleidom kaime. Gabijai labiausiai patiko turškentis kubile, nors kartais, apsitaškius dar neįšilusiu šulinio vandeniu, ir suraukta mina pasidabindavo :)

Pirmieji

Štai tokie buvo pirmieji, patys mažiausieji darbeliai. Abu megztukai merino vilnos, medinėmis sagomis.

Iš patirties galiu pasakyti, kad prieš siuvant medinę sagą į šviesų drabužį reiktų sagą nuplauti ir išdžiovinti. Tada nusiplauna lakas, o gal velniai žino kas ir saga netepa drabužio. Į baltą megztuką įsiuvau neplautą, tai man sudažė taip, kad gelsvumas nebeišsiplovė. O gal mano sagos buvo nekokybiškos, bet dėl visa ko...

Kaip gi vasara be kaimo

Sunkoka man kaime. Augau mieste, seneliai taip pat gyveno mažam miestely, name su visais patogumais. Žodžiu, kaimo aš neturėjau. Bet dabar turiu vyro kaimą, t. y. vienkiemį be jokių patogumų. O ten važiuoti ir norisi, ir vengiu, nes su pusantų dukra grynas vargas be vandentiekio ir panašių malonumų.

Bet kartu kaimas yra lobis - ramybė, tyla, traukinių dundėjimas, vaismedžiai, prūdas... Ir senienos, kurių gali rasti palėpėje - turinčių savo istoriją ir jose apsigyvenusią dvasią.

Šį kartą radom va kokių gražuolių buteliukų. Seni, seni. Nuo degtinėlos, nuo vaistų, rašalinės. Paplušėjau, kol iššveičiau, bet rezultatas džiugina. Puikiai tiks gėlytėms pamerkti, o tamsioj rašalinėj reiks apgyvendinti citramoną, kurio kartais kai kam prireikia juodą rytą.

Kitas trofėjus - sena juostelė. Sunku pasakyti kokio senumo :)

 Štai tokio rašto naktinės užuolaidos. Man labai gražios.

O čia tai TAIP - prieškario Lietuvos knygos (1930 ir 1936 metų leidimo). Vyro senelio brolis buvo kunigas, kurį iki mirties sumušė stribai. Turbūt tai jo knygos.